Pirmasis puslapisKarjeros patarimai Darbovietės keitimas Kas kiek laiko yra sveika keisti darbą?
 

Kas kiek laiko yra sveika keisti darbą?

Dauguma žmonių yra girdėję, kad europiečiai vidutiniškai kas septynis metus keičia darbą. Taip pat yra girdėję, kad japonai apskritai nelinkę keisti darbo. Lietuviai, žinoma, yra arčiau europiečių. Tačiau dažnai keisti darbą jiems vis dar nelabai drąsu. Kodėl? Aišku, kodėl. Dėl baimės.

Suradęs savo darbą lietuvis jaučiasi saugiau. Nesvarbu, kad darbas nepatinka ir netgi ne visada svarbu, kad blogai apmokamas. Yra tam tikra inercija ir tam tikra saugumo iliuzija.

Tai kaip elgtis? Tai priklauso nuo to, kokie motyvai verčia žmogų būti šiame darbe. Dirbti dėl darbo ir dirbti dėl pinigų, dirbti dėl karjeros ir dirbti tam, kad rečiau būti namie, kurti - štai dažniausi darbo motyvai.

Dirbti dėl darbo - motyvas geriausias, nes pats lanksčiausias. Jis labai artimas Karma - jogos propaguojamam idealui: atsižadėk darbo rezultatų, pamėk patį procesą. Rezultatą atiduodi dievui - ir pirmyn.
 
Pirminis motyvas dažnam jaunam žmogui skamba lyg ir panašiai: noriu susirasti bet kokį darbą. Bet čia toli iki meilės darbui. Tarkime, panelė įsidarbina didelėje parduotuvėje. Ji pervargsta, jai sunku ir viskas krenta iš rankų. Prie jos seksualiai priekabiauja apsaugos vaikinas. Į ją kritiškai žiūri vedėja. Ji gauna kelis šimtus litų. Jai visa tai įkyrėjo. Ji nori bėgti bet kur - kad ir į tą pačią Britaniją.

Ar ji dirba dėl darbo? Ne. Ji bandė dirbti dėl pinigų, pati to nesuvokdama. Dabar ji išvažiuoja, nes jai pačiai paaiškėja, ko ji nori. Taip, tokiais motyvais vadovavosi ir madingo Coelio romano Vienuolika minučių herojė - išvažiuojanti dirbti prostitute į Šveicariją.

Kam? Kad parsivežtų pinigų. Nes užsidirbti didelius pinigus greitai galima tik daug ko atsižadant - tarkime, meilės. Žmogui, kurio tikslas - tiesiog užsidirbti, keisti darbą - šventas reikalas. Kuo dažniau ir ten, kur daugiau siūlo. Kas kiek? Kas sezoną. Kol reikiama suma nesusidarys. Čia darbo kokybė labai priklauso nuo priežiūros. Ir nuo to, kiek už kokybę moka.

Tačiau žmogui keisti darbą norisi ir tuomet, kai jis darbe lyg ir gali dirbti, bet jam trūksta prasmės jausmo, nors ir išgali savo darbą atlikti. Tarkime, jauną panelę įdarbino kokioje nors mokesčių inspekcijoje gerus ryšius turinti mama. Darbas be dulkių, į namus ji kas mėnesį parneša po tūkstantį litų.

Vyras dirba vadybininku. Vaikų dar nėra. Panelė mėgsta bendravimą, šiltas žmogus, mokykloje buvo mėgiama. Kaip ji jausis sėdėdama penkias valandas prie stalo ir registruodama popierius? Labai blogai. Jai atrodo visa tai beprasmiška. Štai jai ir kyla noras iš darbo kur nors pabėgti. O čia draugai važiuoja į Airiją. Ją kviečiasi. O jai naujas darbas, vyras, tėvynė - visa tai laiko čia. Jai reikia kažkaip sustiprinti savo motyvą likti šiame darbe. Ją išgelbėtų nebent įprotis pamėgti patį procesą.

O kaip jį pamėgti, jei jis atrodo beprasmiškas? Reikia jį pritempti prie savęs. Reikia, kad jis tarnautų tau, o ne tu jam. Kad darbovietė taptų vieta, kur tu gali realizuoti geriausias savo savybes. Ir tuomet ji įjungia į darbo procesą savo stiprią savybę - bendravimą. Ji kalbasi su kolegomis. Ji šypsosi aplinkiniams. Ji pakelia kitiems nuotaiką. Ji organizuoja baliukus ir šventes. Ji pamiršta apie darbo rezultatą - juk jis iš tiesų yra nelabai prasmingas.

Ar jai keisti šį darbą? Ne. Juk jis yra stabilus ir palyginus gerai jaunai moteriai apmokamas. Čia nėra pinigų uždirbinėjimo. Juk atlyginimas valdiškame darbe - tai iš vis nėra uždarbis. Atlyginimas - tai kai tau atsilygina. Už ką? Už tai, kad tu kažkam atiduodi savo širdį ir laiką. Kažkam, kas šiaip yra nuobodu. Taip dirba tūkstančiai ministerijų klerkų - stabiliai, garantuotai ir nuobodžiai.

Ar jaunas paneles tokiose darbuose išnaudoja? Taip. Tačiau ši panelė gali nesijausti išnaudojama. Ji vaikšto į darbą tam, kad jai pasidaro malonu ten būti. Jai malonu jaustis reikalinga. Ir važiuoti kur nors Airijon jai trūksta motyvų. Juk ten reikės viską nuo pradžių pradėti. Kritiniu momentu ji galės bet kur nuvažiuoti. Ji neprapuls, nes pati kuria šiltą atmosferą aplinkui save. Bet kam? O didesnius pinigus jos vyras ir čia uždirba. Tai ar jai keisti darbą po septynerių metų? Pagal savijautą. Pagal atiduodamos šilumos kiekį. Jei jis pastovus - neverta. Tokių žmonių padėtis darbe gana gera, ir ši padėtis padeda jiems dirbti kokybiškai. Nors ir visą gyvenimą.

Dirbti dėl pinigų - motyvas gan paplitęs. Dėl pinigų dirbantis žmogus dažniausiai šiais laikais darbus ir keičia. Štai pradžioje jis dirbo ten, kur gavo paskyrimą po mokslų. O čia atėjo laisva rinka. Ir jis ėmė įrašinėti kasetes, išsinuomavo kioską. Po to prekiavo investiciniais čekiais. Sėdėjo Gariūnuose kioske ir prekiavo monteriškais apatiniais. Po to parvarė iš Vokietijos kelias mašinas. Kurį laiką vertėsi metalų pardavimu. Paskutiniu metu užsidirbo pinigų Airijoje, grįžo ir nusipirko kažkieno verslą - kažką ten su natūralia kosmetika.

Šiam žmogui akivaizdžiai patinka užsidirbti. Taip, ir bendrauti, ir rizikuoti, ir ieškoti naujų įspūdžių jam ne svetima. Bet labiausiai jį domina rezultatas, būtent - pinigai. Jo psichologija nukreipta į tai, kad gauti pinigų... Ir... Nuo čia prasideda takoskyra tarp kapitalistų ir ne kapitalistų. Kapitalistas iš prigimties gautus pinigus investuoja į aktyvus. Į tai, kas neša pelną. Jis pirks ir pardavinės namus bei žemės sklypus. Jam pinigai  tai įrankis užsidirbti didesnius pinigus. Kuriuos reikia vėl kur nors investuoti. O ne kapitalistas visus šiuos uždarbius deda į pasyvus - jis pirks odines striukes, mašiną, brangų muzikinį centrą, butą.

Abu - ir pirmas ir antras - tarsi verslu verčiasi, tarsi pinigus mėgsta. Abu darbus keičia. Tačiau iš tikrųjų verslininkas - tik kapitalistas. Jo gyvenimas - tai aktyvų didinimas - jis tam ir gyvena. Jo prabanga - butas, mašina, namas - ateina ne iš karto ir nėra jo galutinis tikslas. Jie ateina kaip pašalinis gyvenimo stiliaus produktas. O kitas, ne kapitalistinės širdies žmogus būtent gyvena iš verslo. Ir jo verslai irgi visą gyvenimą keičiasi, kad jis kaip nors pragyventų. Čia atsiranda tarp jųdviejų skirtumas - gyventi ir pragyventi. Pragyvenančiam darbą keisti - ne pasirinkimo, o būtinumo reikalas. Gyvenančio verslu - uoslės ir žaidimo reikalas. Reikia užuosti, į ką dabar verta investuoti. Kas kiek keisti investicijas? Kokia bus rinka. Kaip uoslė pasakys.

Dirbti dėl karjeros - neabejotinas motyvas žmogui ilgai darbo nekeisti. Tai - japoniškas variantas. Japonas savo firmai atsiduoda kaip samurajus savo šeimininkui - visam gyvenimui. Firma jam - antra šeima. Vadovas - antras tėvas. Yra ir pas mus tokių samurajų, ir tėvai - viršininkai gerai savo sūnus palaiko, augina. Padeda pakilti. Čia mesti darbą reikštų asmeninį vadovo įžeidimą. Išdavystę. Už kurį bausmė - charakiri. Ir niekas iš tokių darbų neišeina. Juk karjera reikalauja keliolikos metų pastangų.

Žinoma, pasitaiko karjeros genijų, kurie per kelis metus praeina svaiginantį kelią vadybininkas - vyriausias vadybininkas - projekto vadovas - skyriaus viršininkas - direktoriaus pavaduotojas ir t.t. Toks žmogus darbo keiti nenori ir neturi. Net jei jis pirmaisiais metais darbu ir nusivylęs, net jei jam ir nepatinka konkurencija ir kaip su juo elgiasi vadovybė. Tegul - vadovybė vieną dieną nebebus vadovybė. O jis savo aistra, galva ir miklumu neišvengiamai įrodys, jog dirbti moka ir gali. Jis sėdi viršvalandžius. Jis atlieka ne tik savo darbą. Jis iniciatyvus. Jis turi racionalių pasiūlymų.

Ir štai vieną dieną jį paaukština. Vadinasi, paaukštins ir toliau - jis įsisuko į karjeros darymo mašiną. Kokie čia dar pasiūlymai ateina iš kairės ir iš dešinės? Kitos firmos bando jį pervilioti? Nieko, jis dar palauks. Juk eiti į kitą firmą - tai vėl tapti naujoku. O jis kaip tik įsivažiavo daryti karjerą čia. Ne, jis liks ištikimas ir kaip samurajus mirs kartu su savo šeimininku. Arba pats juo kada nors taps. Kas kiek jam keisti darbą? Kas gyvenimą. Kiekvienoje reinkarnacijoje keisti po vieną darbą.

Dirbti tam, kad rečiau būtum namie - motyvas slaptas ir pačiam žmogui gan miglotai suvokiamas. Dažniausiai taip dirba kartu keliolika metų gyvenantys vyrai ar moterys, kurių santykiai šeimoje jų netenkina. Sekso nėra, šilumos ir supratimo taip pat. Štai ir ima jie ilgiau būti darbe, namo grįžinėja vėlai. Pažiūri televizorių - ir į lovą. O iš ryto - vėl į darbą.

Žinoma, jų pastangos darbe nelieka nepastebėtos. Juos irgi paaukština. Juos sveikina. O jiems nedžiugu. Tuštuma viduje ir beprasmybė. Kodėl? Todėl, kad iš tikrųjų čia nėra vyraujančių motyvų - nei motyvo užsidirbti, nei motyvo padaryti karjerą. Ir meilės procesui nėra. Tai yra tik pabėgimas į darbą.

Toks žmogus sukuria savo viduje tokią vyraujančią idėją, kuri neleistų jam galvoti apie seksą, meilę ir šilumą. Ir jam kurį laiką tai pavyksta. Tačiau nepatenkinti ryšių su žmonėmis poreikiai dėsningai kelia jam slaptą depresiją. Kuri netikėtai išlenda per kokią nors sunkiai paaiškinamą fizinę ligą - nervinius skausmus, temperatūrą, sąnarių maudimus ar virškinimo problemas.

Ką daryti šiam žmogui su darbu? Mesti jį? Ne. Problemos juk ne darbe, o šeimoje - tad ir reikia sumažinti darbo krūvį ir grįžti į šeimą. Susidurti su savo meilės bei šilumos stygiumi ir pradėti apie tai kalbėtis. O darbą tuo metu galima patikėti ir pavaduotojui. Neverta pasiduoti minčiai be manęs ten niekas nepajudės. Pajudės. O tau metas su šeima aiškintis.

Kūrybinis motyvas darbe - pats įdomiausias. Kūryba  žmogaus kryžius. Tik ji niekada nebuvo patikimas pragyvenimo šaltinis. Nebent tu buvai Mikelandželas, ir tave samdė kokie nors Mediči. Arba buvai Mocartas ir tau kūrinius užsakinėjo koks nors kurfiurstas.

Šiais laikais kūrybinis žmogus turi kitų rėmėjų ir mecenatų  komercines firmas. Koks nors dailininkas ar fotografas dažnai svyruoja tarp meno ir komercinės reklamos. Tai jis paveikslus tapo, tai kokioms nors sultims plakatą. Aktorius tai televizijos seriale filmuojasi, tai su reklamuojamo viskio taure video klipe šypsosi. Keisti ar nekeisti jam darbą  liežuvis neapsiverčia sakyti. Žinoma, ilgą laiką darant chaltūrą bet kuriam menininkui gali kilti šleikštulys. Aišku tik viena, kad be chaltūros pragyventi būtų neįmanoma. Todėl jam ieškoti kokių nors papildomų uždarbių  šventas reikalas. Kas kiek metų? Kasdien. Kol gyvas. Ir tam, kad liktų gyvas.

Tad kas gi tie statistiniai europiečiai, keičiantys savo darbą kas septynis metus?

O tai - statistiniai piliečiai. Kurių iš tikrųjų gamtoje neegzistuoja. Nėra gamtoje to menininko  verslininko  tarnautojo - juodo darbininko hibrido, kur keli darbo motyvai bei darbo stažai sudėti ir padalinti iš fizinių asmenų skaičiaus. Statistinių piliečių nėra gamtoje. Yra realūs darbininkai, atskiri tarnautojai, konkretūs verslininkai ir pavieniai kūrybiniai darbuotojai. Kiekvienas su savo bėdomis ir savo rūpesčiais. Todėl pamirškime statistiką ir įsigilinkime į save patį. Ko aš pats labiausiai noriu - štai svarbiausias klausimas. O davė Dievas kaulą  duos ir dantis.

Olegas Lapinas,

www.DELFI.lt

Raktiniai žodžiai: | darbas | naujas darbas

Straipsnių paieška