Pirmasis puslapisKarjeros patarimai Problemų sprendimas Darbuotojas eina pas darbdavį: monologą verčiau palikti scenai
 

Darbuotojas eina pas darbdavį: monologą verčiau palikti scenai

Neretai tenka išgirsti darbuotojų skundų: „Štai nuėjau pas vadovą turėdamas savo nuomonę, o išėjau su jo.“ Mokėti įtikinti yra gerai, bet tik tada, kai tvirta vadovo pozicija grindžiama ne statusu, o argumentais.

Gal kai kurie vadovai nesutinka su kita nuomone tiesiog todėl, kad jie yra be galo tvirtos asmenybės, puikiai žino, kurlink įmonė privalo judėti, ir jokiomis aplinkybėmis nesileidžia išmušami iš vėžių?

„Turėti aiškią viziją nėra lygu būti teisiam. Tai greičiau rodo asmenybės ribotumą, kurį lemia pernelyg didelis pasitikėjimas savimi, nesugebėjimas išgirsti kitą, nesutampančią nuomonę. Geras vadovas ne tik pats puikiai išmano savo sritį, bet ir skatina bei padeda atsiskleisti pavaldiems darbuotojams“, – neabejoja Silvija Vielavičienė, UAB „Persona optima“ direktorė.

Žinoma, vos gimusi nauja idėja žmogui atrodo vienintelė teisinga ir išganinga. Todėl visada patartina pasitikrinti, kaip ją vertina kiti.

„Su labai retomis išimtimis galioja taisyklė, kad darbuotojai menkiau vertina vadovus, kurie neatsižvelgia į jų nuomonę, negirdi, kas yra sakoma. Jie mano, kad kai nesiklausai, ką sako aplinkiniai, jų nevertini kaip lygiaverčių pašnekovų, vadinasi, negali jų suprasti. O tam, kad valdytum žmones ir jų gebėjimus, reikia žinoti, su kuo dirbi. Galiausia jei vadovas visada geriausia žino, ką, kada ir kaip reikia daryti, kam apskritai jam reikalinga komanda?“, – klausia S. Vielavičienė.

Pasak Ingos Jermakovienės, nekilnojamojo turto UAB „InRED“ personalo vadovės, geras vadovas privalo išgirsti darbuotoją, jį suprasti, giliai suvokti jo skundą ar pasiūlymą.

„Tik išklausęs ir supratęs, ką darbuotojas išties nori pasakyti, vadovas gali nuspręsti, ar pavaldinio argumentai yra tinkami, ar jis klysta. Geras vadovas tas, kuris sugeba argumentais pagrįsti, kodėl darbuotojo pasiūlymas nepriimtinas, kodėl kitas pasiūlymas geresnis, kokios bus abiejų variantų galutinės pasekmės“, – kalba I. Jermakovienė.

Jei vadovas kompetentingas, su sava idėja atėjęs, bet „su vadovo nuomone išėjęs“ darbuotojas nejaučia apmaudo, supranta, kodėl jo idėja nebuvo priimta, jei taip nutiko.

Vertingi

Specialistai neabejoja, kad įsiklausyti į tai, ką sako darbuotojas, yra labai svarbu – pirmiausia tam, kad jis jaustųsi visaverčiu kolektyvo nariu, kuris turi teisę prisidėti prie sėkmingos įmonės veiklos, o ne tik yra didelio aparato varžtelis.

„Darbuotojai gali pasiūlyti tikrai labai vertingų idėjų, kurias darbais apsivertęs, į vieną kurią sritį įnikęs vadovas gal tiesiog praleidžia pro akis. Prastas tas vadovas, kuris bijo pripažinti, kad darbuotojo pasiūlyta mintis gal net geresnė nei jo paties. Toks vadovas gali manyti, kad nukenčia jo autoritetas, kad kitiems atrodys, esą pavaldiniai yra protingesni už jį patį. Tačiau vadovo tikslas kaip tik yra išugdyti tokius pavaldinius, kurie dirba kūrybiškai ir padeda jam pelningai veikti“, – pažymi I. Jermakovienė.

O įsiklausyti būtina į kiekvieną mintį, nes, pasak p. Vielavičienės, kiekvienoje, iš pirmo žvilgsnio net ir kvailiausioje idėjoje yra dalis racionalaus grūdo.

„Todėl manau, kad vadovai turėtų labai atidžiai klausyti, ką sako jų darbuotojai, ir išrinkti tuos išminties perlus, kuriuos galima panaudoti darbe. Kartu jie turi klausytis ir kaip kalbama, nes jei jau darbuotojas ryžtasi neprašytas ateiti pasikalbėti, didžioji dalis tokio noro gali būti susijusi su poreikiu išsisakyti. Ir ne tik apie darbą, bet ir daugiau ar mažiau „tarp eilučių“ – apie tai, kuo ir kaip jis gyvena, kas jį jaudina“, – perspėja S. Vielavičienė.

Išmokti galima

Pasak S. Vielavičienės, jei tik viena pusė kalba, o kita besąlygiškai paklūsta, tai jau problema.

„Monologas paprastai įdomus tik šnekančiajai pusei. O besiklausanti pusė, jei jau iš anksto žino, kad jos nuomonės nebus paisoma, pasistengia suprasti tik tai, ką nori. Dar vienas dažnas dėl monologo kylantis nesklandumas yra tas, kad vadovas, negirdėdamas, ką sako kiti, netenka galimybės užkirsti kelią problemoms“, – perspėja ji.

Stiprūs įtikinimo ir įtakos įgūdžiai reikalingi tada, kai įmonėje vyksta kardinalūs pokyčiai, kuriuos reikia „prastumti“, parduoti idėją taip, kad būtų kuo mažiau besipriešinančiųjų.

„Jei taip elgiamasi nuolat su visais darbuotojais, neatsižvelgiama, kiek sprendimas svarbus bendram įmonės gyvenimui, nepaisoma darbuotojo kompetencijos, įmonėje ir susiklosto tokia padėtis, kurią darbuotojai apibūdina: „atėjau su savo nuomone, išėjau su šefo“, – apibendrina S. Vielavičienė.

www.vz.lt

Straipsnio vertinimas:
Iš viso balsų: 0  |  Vidutinis įvertinimas: 0
Vertinti:
         

Pridėti komentarą
* Vardas
* El. paštas
* Tekstas

Straipsnių paieška