Išsilavinę ar apmokyti darbuotojai?
Praėjo tie laikai, kuomet sėkmingiausiais verslininkais buvo laikomi tie, kurie mokėjo "gerai suktis". Ankstyvojo Lietuvos kapitalizmo laikais verslą pradėti ir jį plėsti galėjo kiekvienas, kuris mokėjo skaičiuoti pinigus. Rinka buvo laisva, konkurencija nedidelė. Svarbu buvo apsukrumas, turimas kapitalas ir nebijojimas rizikuoti.
Tačiau šiuo metu norint išsilaikyti ypač konkurencingoje aplinkoje, nebeužtenka įgimto apsukrumo – būtinas verslo filosofijos, specifikos supratimas. Verslo aplinka iš verslininkų reikalauja vis daugiau. Profesionalumas tampa vienu iš būtinų verslininko bruožų – steigiant verslą ir jam vadovaujant. Lietuvos narystė Europos Sąjungoje ir iš ten ateisianti dar didesnė konkurencija, naujos technologijos ir apskritai naujas verslo supratimas Lietuvos verslininkams sukurs dar didesnių įtampų.
Tai taikytina ir smulkiam, ir stambiam verslui. Įmonės investuoja į savo darbuotojus, jų kvalifikaciją ir tobulėjimą, taip sukurdamos pranašumą prieš konkurentus. Tai, kiek darbuotojai tobulėja, priklauso nuo daugelio dalykų – ir nuo įmonės finansinių galimybių, ir nuo darbuotojo asmeninių savybių.
Kur investuoti?
Kompanijos vis dažniau pasiklysta tarp įvairių mokymų pasiūlos ir įvairovės – seminarai, vidiniai mokymai, išvažiuojamieji kursai tampa neatskiriama kiekvieno tobulėjančio vadybininko kasdienybe.
O kur dar diskusijos, klubai, kuriuose taip pat ypač aktyviai dalijamasi patirtimi, rinkos naujovėmis ir tendencijomis. Be to, vis dažniau tenka sutikti aukščiausios grandies vadybininkų arba įmonių vadovų, kurie skiria savo laiką ilgalaikiam tobulėjimui, t. y. pasiryžta įsigyti dar vieną, o kartais ir pirmą verslo magistro diplomą.
ISM Magistrų klube taip pat esame tokie – verslininkai ar vadybininkai, kurie šalia turėto aukštojo mokslo diplomo, neatsitraukdami nuo verslo reikalų, įsigijo aukštojo vadybos mokslo diplomą. Magistrantūros studijos tapo ypač naudinga investicija – cementu, kuris surišo ilgametę patirtį versle ir modernias vadybos žinias. Dabar pagal galimybes ir patys savo įmonėse investuojame į darbuotojų aukštąjį išsilavinimą. Tačiau gal tiktai mums atrodo, kad investicija į darbuotojo studijas yra ypač naudinga?
Negalima vienareikšmiškai įvertinti studijų ir trumpalaikių mokymų poveikio. Kaip negalima pasakyti, kad viena ar kita investicija tikrai pasiteisins.
Už studijas
Iš savo patirties žinau, jog trumpalaikiai kursai išmoko naudotis technologijomis ir instrumentais, taikyti metodus. Tuo tarpu studijos išplečia pasaulėžiūrą, priverčia pažvelgti plačiau į pačią verslo sistemą ir rinkos sandarą, skatina kūrybiškumą.
Dar vienas aspektas – gana dažnai pasitaiko, jog verslininkas ar aukščiausiojo rango vadybininkas apskritai neturi aukštojo mokslo išsilavinimo. Turime daug pavyzdžių, kai verslą plėtoja fizikai, istorikai ar inžinieriai. Iki tam tikro laiko tai nėra svarbu. Tačiau Lietuvai integruojantis į Europą, nusitrina ribos tarp vietines ir globalios konkurencijos, tampa akivaizdu, kad mūsų konkurentų įmonėms vadovauja profesionalūs vadovai. Atsispirti tokiai konkurencijai galėsime tik naudodami profesionalios vadybos principus, o ne sveikos nuovokos logika paremtus sprendimus.
Natūralu, jog, jausdami informacijos ir žinių trūkumą, verslininkai vis labiau linkę tiek ir patys mokytis, tiek ir investuoti į savo darbuotojų išsilavinimą. Studijos suteikia darbuotojui universalumo bei kūrybiškumo, ko dažnai trūksta trumpalaikiuose kursuose. Be to, investicija į darbuotojo ilgalaikes studijas, mano nuomone, daug labiau motyvuoja darbuotoją nei trumpalaikiai apmokymai. Tiesiog indėlis į darbuotoją yra žymiai didesnis. Savaime suprantama, turėdama plačiau verslą matančius, kūrybingus ir išsilavinusius darbuotojus, įmonė yra konkurencingesnė, savo idėjomis gali aplenkti konkurentus.
Visuomenei taip pat nauda. Valstybė neturi galimybių investuoti į universitetus, todėl verslo investicijos kaip tik būtų ta paspirtis, kurios universitetams taip reikia. Ne paslaptis, kad privačios aukštosios mokyklos, remiamos verslo investicijų ir verslininkų apmokamų studijų, pakėlė aukštojo vadybos išsilavinimo lygį į anksčiau neįsivaizduojamas aukštumas. Be to, tai būtų puikus verslo ir mokslo institucijų bendradarbiavimo pavyzdys. Taip būtų tiesiogiai investuojama į Lietuvos švietimo sistemą, kuri, kaip mėgstama teigti, yra ypač atitrūkusi nuo verslo poreikių.
O gal geriau mokymai?
Teigiama, jog aukštasis mokslas yra ypač brangi investicija. Iš tiesų, - jeigu imtume vidutinę investiciją į darbuotoją per trejus-penkerius metus, vargu ar trumpalaikiais mokymais investuojame daugiau. Greičiau atvirkščiai.
Svarstant investicijas svarbus ir valstybės vaidmuo. Valstybė sudaro nevienodas mokestines sąlygas investicijoms į trumpalaikius mokymus ir studijas: pastarosios laikomos darbuotojo pajamomis ir apmokestinamos socialiniais mokesčiais. Manau, tai trumparegiškas požiūris – neįvertinama nauda visuomenei. Juk už įmonių pinigus išmokslinti darbuotojai yra visos visuomenės vertybė. Valstybė jau sutaupė pinigų nemokėdama universitetams, nes už darbuotojų studijas sumokėjo įmonės. Taigi jos nusipelnė lengvatų, o ne investicijų į studijas ribojimo.
Tai gal mokymai geriau? Vienareikšmio atsakymo negali būti. Kalbėdamas apie verslo investicijų būtinumą jau girdžiu oponentus sakančius, jog investuok neinvestavęs, o darbuotojas gali bet kada pabėgti pas konkurentą. Išsilavinęs darbuotojas tampa daug kūrybingesnis, darbingesnis ir, žinoma, patrauklesnis konkurentui.
Iš esmės, dauguma darbdavių siekia rezultato čia ir dabar. T. y., jeigu labai greitai neuždirbsi pelno, jį uždirbs konkurentai. Technologijos keičiasi, informacija sensta labai greitai, o siekiant neatsilikti nuo rinkos naujovių yra būtinas pastovus darbuotojų mokymas – todėl kursai pasidarę viena populiariausių investicijų į darbuotoją. Mokymai atsiperka greitai, o investicijos į aukštąjį išsilavinimą atsipirkimo gali tekti laukti ilgai, tačiau čia atsipirkimas būna nepalyginti didesnis. Tik su sąlyga, jog darbuotojas nepabėgs.
Vietoj išvadų
Optimalaus varianto nėra. Kiekvienas darbdavys turi žinoti, ant kokio laiptelio šiuo metu stovi jo darbuotojas ir ko jam reikia – mokymų ar studijų –, kad galėtų pakilti vienu laipteliu aukščiau, sukurti kompanijai pridėtinę vertę ir aplenkti konkurentus.
Visiškai aišku, jog investicijos labai priklauso nuo įmonės. Smulkios įmonės nori būti modernios, bet išgali pirkti mažai mokymų – investicijos į studijas joms yra nepasiekiamos. Stambios įmonės gali sau leisti daugiau investuoti į darbo jėgą. Tuomet kyla klausimas, kokiai vadybos grandžiai reikalingos studijos. Kadangi įmonės vadovybei geriausiai matosi konkretūs poreikiai, palikime jai laisvę spręsti.
Tikėtina, jog geriausias variantas – šių dviejų investicijų kombinacija. Žinoma, studijas galima įvardinti labiau kaip darbuotojo interesą, kadangi jis tampa patrauklesnis rinkoje, mokymus – labiau darbdavio. Tačiau iš tikrųjų laimi tos įmonės, kurios neužstringa tiktai ties studijomis arba ties trumpalaikiais mokymais. Gavusiam aukštąjį išsilavinimą vadybininkui gali pritrūkti specifinių žinių, tačiau turėdamas tik specifinių žinių jis gali pritrūkti platesnio požiūrio į verslą ir supančią aplinką. Žinoma, tokia kombinuota investicija brangi, tačiau ji tikrai atsiperka.
Dr.Gintaras Gavėnas, ISM Magistrų klubo prezidentas, "Bureau Veritas" atstovybės Lietuvoje vadovas
www.verslas.banga.lt