Į klausimą „Ar darbas, kurį dirbate, naudingas pasauliui?” teigiamai atsakė maždaug tik du iš trijų dirbančiųjų. Likusieji dėl savo darbo prasmės suabejojo arba netgi rinkosi neigiamą atsakymą.
Beprasmis darbas, jei remsimės Londono ekonomikos mokyklos antropologijos profesoriumi David Graeber, parašiusiu daug diskusijų sukėlusią knygą „Bullshit Jobs”, yra tokios pareigos, kurias pats darbuotojas laiko beprasmiškomis, nebūtinomis ir netgi žalingomis. Beprasmiai darbai dar skirstomi į tipus: nuo vadovų įvaizdžio palaikymo ar sisteminių klaidų kamšymo iki dokumentų ir ataskaitų generavimo, kuriančio audringos veiklos regimybę. Pasak D. Graeberio, paradoksalu, tačiau darbo prasmingumas neretai būna atvirkščiai proporcingas atlygiui.
Naujausia CVMarket.lt atlikta apklausa rodo, kad 13 % Lietuvos dirbančiųjų mano, jog jų darbas neduoda apčiuopiamos naudos. Palyginus su panašaus tyrimo, kurį CVMarket.lt vykdė 2019 metais, duomenimis, matyti nuosaikus teigiamas pokytis. Tuomet beprasmiu savo darbą laikė 15,3 % dirbančiųjų. Per šešerius metus šis rodiklis sumažėjo 2,3 procentinio punkto. Dar ryškesnis pokytis matomas tarp respondentų, kurie negalėjo apsispręsti dėl savo darbo prasmingumo – 2019 m. tokių buvo net 29,8 %, o dabar – 18,6 %.
Kaip rodo reprezentatyvūs panašių tarptautinių tyrimų duomenys, apie 8 % darbuotojų savo darbą laiko socialiai nenaudingu, o dar apie 17 % abejoja jo naudingumu visuomenei.
Vis dėlto bendras darbo beprasmiškumo rodiklis slepia reikšmingus skirtumus tarp apklausos grupių. Pavyzdžiui, net 18,1 % jaunesnių nei 35 metų darbuotojų, t.y., Z ir jauniausios Y kartos atstovų, teigia, kad jų darbas neturi prasmės. Tuo metu tarp 45 metų ir vyresnių darbuotojų tokių yra 10,2 %.
Skirtumai pastebimi ir tarp skirtingose šalies vietose gyvenančių darbuotojų. Didmiesčiuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje) prasmės savo darbe neatranda 15,2 % dirbančiųjų, o mažesnėse gyvenvietėse tokių – 10,3 %. Galima prielaida, kad didesniuose miestuose daugiau stambių įmonių, įstaigų, o jose – siauresnių funkcijų, todėl darbuotojams sunkiau matyti aiškų savo darbo rezultatą ar poveikį, o ir pats darbas yra lengviau pasiekiamas (surandamas) nei provincijoje.
Tikėtina, kad plyšys tarp darbo prasmingumo didmiesčiuose ir mažesniuose miesteliuose ir toliau išliks, o gal net gilės, nes miestuose labiau pasireiškia technologinių pokyčių (robotizacijos, automatizacijos, dirbtinio intelekto) įtaka, kuri, kaip parodė naujausių tyrimų duomenys, irgi gali neigiamai paveikti darbuotojų suvokiamą darbo prasmę.
Beje, egzistuoja ir procentiniai skirtumai pagal respondentų lytį ir išsilavinimą, tačiau statistinė analizė rodo, jog jie nėra reikšmingi.
Apklausa dėl darbo prasmės vyko 2025 metų pabaigoje. Jos metu apklausta 1960 įvairaus amžiaus asmenų, dirbančių Lietuvos įmonėse ir organizacijose.
