45,2 % Lietuvos dirbančiųjų neturėjo ir dabar neturi galimybės dirbti nuotoliu. Tokia galimybė per pastaruosius metus atsirado apie 11 % darbuotojų, tačiau ši privilegija paprastai prieinamesnė aukštesnio išsilavinimo ir arčiau sostinės dirbantiems asmenims.
Iki minus dvidešimt krentanti oro temperatūra, seniai nematytos pusnys kiemuose ir keliuose bei su tuo susiję didžiuliai kamščiai didmiesčiuose ar sunkiai išvažiuojami keliai regionuose, atrodytų, turėtų skatinti dažniau rinktis darbą iš namų. Vis dėlto pastebime, jog neigiamos nuostatos nuotolinio darbo atžvilgiu stiprėja ypač tarp didesnių darbdavių. Tuo pačiu metu kai kurios tarptautinės bendrovės griežtina politiką – pavyzdžiui, Instagram vadovas nurodė nuo šių metų vasario grįžti prie penkių darbo dienų biure. Siekdami įvertinti, ar nuotolinis darbas vis dar išlaiko pandemijos metu sustiprintas pozicijas, atlikome tyrimą ir apklausėme 1691 įvairaus amžiaus dirbantį Lietuvos gyventoją.
Kaip rodo apklausa, per pastaruosius dvylika mėnesių situacija iš esmės keitėsi tik nedidelei daliai darbuotojų. Vos dešimtadalis apklaustųjų nurodė, kad jiems atsirado ar išsiplėtė galimybės dirbti nuotoliu, o didžiajai daugumai situacija liko nepakitusi arba tokios galimybės apskritai niekada nebuvo.
Ypač ryški atskirtis matoma tarp skirtingų amžiaus grupių. 55-64 metų grupėje galimybės dirbti nuotoliu neturi ir niekada neturėjo 54,9 % apklaustųjų. Tuo tarpu 35-44 metų grupėje neturinčių nuotolinio darbo galimybės dalis siekia 38,2 %, o 11,5 % šios grupės atstovų per pastaruosius metus tokia galimybė atsirado. 25–34 metų grupėje darbo nuotoliu galimybę įgijusių buvo 15,2 %. Kas akivaizdžiai liudija – kuo jaunesnis darbuotojas, tuo didesnė tikimybė, kad jis bent iš dalies įtrauktas į lankstesnius darbo modelius.
Dar ryškesnė takoskyra atsiskleidžia vertinant duomenis pagal išsilavinimą. Vidurinį išsilavinimą turinčių respondentų grupėje net 65,4 % nurodo, kad neturėjo ir neturi galimybės dirbti nuotoliniu būdu, o tarp turinčių profesinį išsilavinimą tokių yra 60,0 %. Situacija pradeda keistis tik įgijus aukštąjį išsilavinimą. Kad neturėjo ir neturi galimybės dirbti nuotoliniu būdu, nurodo 43,0 % bakalauro ir 35,1 % magistro laipsnį turinčių respondentų. Tuo tarpu tarp daktaro laipsnį turinčių asmenų neturinčių tokios galimybės dalis siekia tik 27,8 %, o net 22,2 % šios grupės atstovų per pastaruosius metus atsirado galimybė dirbti nuotoliu.
Ne mažiau ryški ir geografinė atskirtis. Sostinėje 38,4 % nurodė, kad neturi galimybės dirbti nuotoliu, tuo tarpu Šiaulių apskrityje tokių jau 63,2 %, o Utenos apskrityje – 60,9 %. Skiriasi ir teigiamų pokyčių tempas: sostinėje 15,0 % gyventojų per pastaruosius metus atsirado galimybė dirbti nuotoliu. Tuo metu kai kuriuose regionuose šis rodiklis nesiekia nė penkių procentų.
Vertinant pagal lytį, skirtumai nėra tokie drastiški, tačiau tendencija išlieka akivaizdi. 50,2 % vyrų nurodo, kad neturėjo ir neturi galimybės dirbti nuotoliniu būdu, kai tarp moterų tokių yra 45,1 %.
Apklausos rezultatai rodo, kad nuotolinis darbas Lietuvoje labiau veikia kaip tam tikra privilegija, o ne universali galimybė, nes jo prieinamumas stipriai priklauso nuo darbo pobūdžio. Nemažai specialybių, kurioms nereikia aukštojo išsilavinimo, iš esmės nesuteikia galimybės dirbti nuotoliu – tai ypač būdinga gamybos, pramonės, prekybos, statybų ar švietimo sektoriams. Nuotolinio ar hibridinio darbo modelius darbdaviai dažniau siūlo jaunesniems darbuotojams, kuriems tai tampa vienu svarbiausių darbo privalumų. Be to, didmiesčiuose veikia daugiau įmonių, kuriose darbas vyksta „prie kompiuterio“, todėl jį paprasčiau perkelti į darbuotojų namus. Tuo tarpu tarptautiniai tyrimai rodo, kad didelėse organizacijose nuotoliu dirbančiųjų skaičius mažėja, tačiau hibridinis darbo modelis kol kas išlaiko stiprias pozicijas ir atsitraukimas pastebimas tik kai kuriose specifinėse ūkio šakose.
