Pirmasis puslapisKarjeros patarimai Įvairenybės Kaltės jausmas naudingas tik su saiku
 

Kaltės jausmas naudingas tik su saiku

Saikingais kiekiais kaltės jausmas būdingas visiems žmonėms. Jis neatsiejamas nuo atsakomybės. Žmogus, nesugebantis jausti kaltės jausmo, nebus geras darbuotojas, patikimas partneris, tikras draugas.

Kai kaltės jausmo pernelyg daug, atsiranda pati tikriausia neurozė. Žmogus ima jausti nuolatinę skausmingą sąžinės graužatį. Ši kančia beprasmė, ji neskatina imtis kokių nors veiksmų, atlikti pareigas. Priešingai, ji sukelia bejėgiškumo jausmą, trukdo normaliai gyventi, rašo www.medportal.ru.

Kaltės neurozė, kaip ir dauguma neurozių, veikia uždaro rato principu. Jei kaltės jausmas jau yra, o priežasties, kuri jį sukėlė, dar nėra, mes, patys to nejausdami, išgalvojame vis naujas ir naujas priežastis savigraužai, maitindami savo neurozę ir sukeldami vis naujus ir naujus dvasios kančių priepuolius.

Amerikos psichologė Karen Hortni netgi sukūrė specialų terminą – „laisvai judantis kaltės jausmas“. Neurotikui ne taip svarbu, už ką konkrečiai save graužti, svarbiausia, kad būtų priežastis. Kaltės neurozėje pastebimas dar vienas paradoksas: kuo blogesnės neurotiko gyvenimo aplinkybės, tuo geriau jis mobilizuojasi, tuo patogiau jaučiasi. Tai aiškinama simbolinės bausmės poreikiu. Vis dėl to lengviau nuo šio paaiškinimo netaps nei pačiam „kaltam neurotikui“, nei jo artimiesiems, kurie dažnai būna priversti dalytis jo simbolinėmis bausmėmis.

Apskritai neurotiko gyvenimas – ne pyragai. Kaip gi susiformuoja neurotiškas kaltės jausmas? Pirmiausia - tai situacijos, kuriose žmogus ilgai išgyvena neproduktyvų kaltės jausmą.

„Nevykėlio kaltė“

Per didelis kaltės jausmas gali atsirasti tiems, kurie nesugebėjo išpildyti savo ar svetimų lūkesčių. Žvelgiant konkrečiai, tame nėra nieko baisaus: nesugebėjo Onutė laimėti pirmos vietos siuvinėjimo kryželiu konkurse – jos mama nuliūdo. Bet ir Onutė, ir mama supranta, kad laimė slypi ne konkurse ir ne kryželiuose.

Blogiau, jei kalbama apie globalesnius lūkesčius, kurie, besiviliančiųjų nuomone, turėtų būti konkretaus žmogaus ar net žmonių grupės gyvenimo prasmė. Dažnai galima išgirsti senosios kartos žmones kalbant: „Štai pamatysiu anūkus (proanūkius ir t.t.) ir galėsiu mirti laiminga“. Ir nežinai, ką daryti – ar gimdyti, tegu bobulė pasidžiaugia, ar dar palaukti – tegu pagyvena. O jei gimdyti nepavyksta? O jei nesinori? Ir taip palaipsniui formuojasi kaltės jausmas.

Bet tai dar ne baisiausia. Baisiau, kai lūkesčiai ne kažkieno, o mūsų pačių. Norėjosi tapti didžiu rašytoju, oligarchu, mis Visata, o tapta tik vyresniuoju jaunesniojo vadybininko padėjėju. Ir tai – nesibaigiančiam bandomajam laikotarpiui. Ir kartu su nepasitenkinimo jausmu ateina aštrus kaltės jausmas dėl to, kad nesugebėjai, praleidai galimybes, pasirinkai neteisingai. Prisipažinti tai sau labai sunku, ir kaltės jausmas, išsitrindamas iš sąmonės, palaipsniui pereina į kaltės neurozę.

„Aš dėl tavęs... o tu...“

Daugumai mūsų nuo pat gimimo kalta į galvą, kad mes labai skolingi mamai. Skolingi už devynis nėštumo mėnesius, už skausmingą gimdymą, nemigo naktis, prarastą karjerą. Ir tą kaltę galima išpirkti tik iki gyvenimo pabaigos būnant besąlygiškai paklusniam.

Bet negalvojama, kad sprendimą gimdyti dauguma moterų priima sąmoningai, kad jos taip pat būna perspėtos apie skausmą ir nemigo naktis. Ir visai lieka pamiršta, kad motinystė – ne tik toksikozė ir nuovargis, bet ir begalinė laimė. Taigi dar galima ir pasiginčyti, kas kam skolingas (teisingas atsakymas – niekas niekam). Atsisakyti karjeros taip pat sprendžia moteris. Juk yra nemažai pavyzdžių, kai vaikas netapo kliūtimi nei profesinei, nei kūrybinei savirealizacijai.

Kaltės jausmas dėl motinos „aukos“ visai neproduktyvus ir veda tik į neurozes. Tėvams jis tampa manipuliacijos priemone.

Beje, scenarijų „Aš dėl tavęs... o tu...“ taiko ne tik tėvai, bet ir sutuoktiniai, artimi draugai ir net kolegos. Nuo dekoracijų pasikeitimo spektaklis produktyvesnis netampa.

Aukos kaltė

Europietiškoje kultūroje priimta, kad ant aukos dažnai suverčiama nemaža dalis kaltės dėl to, kas nutiko. Ypač tai pastebima išprievartavimo atveju. Dauguma nepaduoda pareiškimo policijai būtent dėl to, kad baiminasi aplinkinių nuosprendžio: „Štai, prisižaidė“. Tas pats tinka ir kalbant apie prievartą šeimoje, neteisingą atleidimą iš darbo, persileidimą – žmogus lyg ir nekaltas, bet atsidurti tokioje padėtyje gėda.

Kaltės jausmas dėl nelaimės, nutikusios žmogui, faktiškai niekad negali būti racionalizuotas. Neįmanoma protu pagrįsti, kodėl tu kalta dėl to, kad tave muša, įžeidinėja, kad tau nutiko kažkas baisaus. Todėl toks kaltės jausmas iškart išstumiamas ir virsta neuroze.

Kaltės jausmas po artimųjų praradimo

Šis fenomenas žinomas jau seniai. Daugumai žmonių, laimei, pavyksta išgyventi sunkų laikotarpį ir nepasiduoti neurozei. Kai žmogus praranda artimąjį, apima jausmas, kad to galima buvo kažkaip išvengti, o kartu – kaltės jausmas: galėjai, bet nepadėjai. Toks jausmas itin stiprus, jei mirtis netikėta ir aplinkiniai nespėjo jai pasiruošti.

Jei žmogus ilgai serga, gydytojai spėja ne kartą pasakyti, kad vilties nėra, kad artimieji galėtų palaikyti ligonį. Kai nelaimė nutinka staiga, būtinai imi galvoti: „O jeigu aš... to nebūtų nutikę“; „Jei nebūčiau pavėlavęs, ji nebūtų išėjusi iš namų ir ant jos nebūtų nukritusi plyta“; „Man reikėjo likti namie – tuomet būčiau iškvietęs greitąją“ ir panašiai. Savaime suprantama, sudėtingiausi atvejai – savižudybės.

Visi šie savigraužos atvejai neturi realaus pagrindo – nesame apdovanoti aiškiaregystės dovana. Neįmanoma visą laiką apsaugoti visų aplinkinių ir spėlioti, kas gali nutikti. Bet visiškai neproduktyviu kaltės jausmo po netekties pavadinti negalima. Jis padeda susigrąžinti realybės kontrolės pojūtį. Be to būtų per sunku gyventi nuolat laukiant kito likimo smūgio.

Vis dėl to, jei žmogus ilgai nesugeba sau atleisti, išgyventi kaltės jausmo kartu su aštria gėla, tai kaltė ima virsti neuroze. Be to, tokia neurozė skiriasi nuo kitų bandymu visiškai apsaugoti artimus žmones nuo bet kokių gyvenimiškų atsitiktinumų. Pavyzdžiui, žmogus, netekęs vieno iš tėvų, gali visomis jėgomis imti rūpintis kitu ir pamiršti kitas gyvenimo sritis. Praradęs artimą draugą, gali imti kištis į kitų žmonių gyvenimą, peržengdamas bet kokias ribas. Vaiko praradimas neretai lemia paranojišką rūpinimąsi likusiais vaikais, anūkais ir kt. Nors nutinka ir priešingai: pavyzdžiui, žmogus atsisako visų kitų artimų kontaktų, laikydamas save „nevertu“.

Tai keturi būdai „užsidirbti“ kaltės neurozę. Lieka klausimas – ką gi daryti, norint jam nepasiduoti?

Pirmiausia reikia suvokti, kad kaltės jausmas yra. Jis labai mėgsta maskuotis depresija ar bendru nepasitenkinimo savimi ir pasauliu jausmu. Antra, reikia suprasti, kad savęs kaltinti nėra ko. Niekas iš aprašytųjų anksčiau pavyzdžių nėra toks, dėl kurio reikėtų justi kaltę. Jei vis dėlto radote kokią nors priežastį kaltės jausmui, raskite savyje jėgų sau atleisti.

Galiausiai juk kiekvienas nusikaltimas turi senaties terminą. Jei susitvarkyti su savo kaltės jausmu pačiam nepavyksta, visada galima rasti gerą psichologą. Tai kaip tik ta problema, su kuria psichologai moka kovoti.

www.delfi.lt

Straipsnio vertinimas:
Iš viso balsų: 0  |  Vidutinis įvertinimas: 0
Vertinti:
         

Pridėti komentarą
* Vardas
* El. paštas
* Tekstas

Straipsnių paieška