Pirmasis puslapisKarjeros patarimai Įvairenybės Profesija - iš kartos į kartą
 

Profesija - iš kartos į kartą

Nepaisant psichologų patarimo kas septynerius metus keisti darbą, yra žmonių, kurių šeimose jau kelios kartos – tos pačios profesijos atstovai.

Gimė ir dirba ligoninėje

Gydytojas Rudolfas Voskoboinikovas sako neįsivaizduojąs savo gyvenimo be ligoninės. Prieš 60 metų jis gimė Klaipėdos apskrities ligoninėje.

Dar būdamas mokinys per vasaros atostogas čia dirbo sanitaru, o prieš 36 metus baigęs studijas pradėjo dirbti rentgenologijos skyriuje, kuriam dabar vadovauja.

Gydytojas įsitikinęs, kad ši ligoninė bus vienintelė jo 1945 metais vos praūžus karo audrai R.Voskoboinikovo močiutė – Sara Voskoboinikova – kūrė Klaipėdoje ligoninę. Ji ilgus metus čia dirbo laboratorijos vedėja.

Dabar vadinamoje Apskrities, o anksčiau Raudonojo kryžiaus ligoninėje terapinio skyriaus vedėju dirbo R.Voskoboinikovo tėvas Jakovas.

Gydytojo mama Ana Voskoboinikova yra tikra uostamiesčio legenda, ji buvo žinoma ginekologė, daug dirbo nevaisingumo gydymo srityje. Daugybei uostamiesčio ir visos Žemaitijos moterų A.Voskoboinikova padėjo susilaukti vaikučių.

Vienintelė R.Voskoboinikovo dukra Julija taip pat pasirinko tėvų profesiją – ji otolaringologė. Jos vyras – reanimatologas. Aštuonmetis poros sūnus Verneris neslepia svajojantis apie stomatologo profesiją, tačiau kol kas sunku nuspėti, ar jis pratęs šeimos tradiciją.

Vargonavo dar prosenelis

Klaipėdos universitete bei keliose miesto muzikos mokyklose dirbanti fortepijono mokytoja Beata Urbonienė yra ketvirtos kartos muzikantų atstovė savo giminėje.

Jos senelis buvo vargonininkas.

Bene ryškiausiai muzikos pasaulyje sužibo B.Urbonienės senelio, žymaus vargonų virtuozo ir chorų dirigento Albino Jasenausko, žvaigždė. Studijavęs muziką Varšuvos konservatorijoje kartu su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, A.Jasenauskas nusipelnė kaip vargonininkas ir kompozitorius. Telšiuose kasmet rengiami jo vardu pavadinti muzikos festivaliai.

A.Jasenausko dukra Irena buvo nusipelniusi muzikos mokytoja. Kita dukra, Teresė, buvo muzikos teorijos mokytoja. Keturi jos vaikai, gyvenantys JAV, taip pat yra muzikai, o vienas jų – Albinas Prižgintas vadovauja orkestrui.

B.Urbonienės vaikai mokėsi muzikos, bet tai netapo jų duona. „Jauniausioji mano anūkė Marija yra nepaprastai gabi muzikai, tačiau aš negaliu daryti įtakos jos ateičiai. Tai tėvelių reikalas“, – sakė B.Urbonienė.

Viliojo jūrinė romantika

Jūrų kapitonas Jevgenijus Grečinas savo giminėje yra pirmasis jūrininkas. Būdamas 21 metų jis tapo jauniausiu Klaipėdoje kapitonu.

Neseniai laivavedybos mokslus baigusiam vaikinui buvo patikėta vadovauti žvejybiniam laivui. Jau pirmojo reiso metu Šiaurės Atlante jis pateko į žiaurų uraganą. Iš daugybės toje vietoje žvejojusių laivų 28 tąkart nuskendo.

„Pamenu, kartą per uraganą tris dienas nieko nevalgiau. Stovėjau įsitvėręs ir pats sau garsiai sakiau, kad šis darbas ne man. Tačiau jūros liga vėliau praėjo, o jos vietą mano širdyje užėmė jūros trauka“, – pasakojo kapitonas.

Abu J.Grečino sūnūs Aleksandras ir Nikolajus taip pat baigė laivavedybos mokslus ir dirba laivo kapitono vyriausiaisiais padėjėjais.

Vieno jų sūnus taip pat mokosi laivavedybos.

Profesiją parinko tėvai

Prisimindamas, kas lėmė profesijos pasirinkimą, gydytojas R.Voskoboinikovas pasakojo, kad tai buvęs šeimos sprendimas.

„Kai baigiau aštuonias klases, pamenu, tėvas man pasakė, jog tėvai ir močiutė nusprendė, kad aš būsiu gydytojas. Tada man paliepė vasarą dirbti sanitaru patologoanatominiame skyriuje, paprasčiau sakant, morge. Pamenu, draugai mane už tai gerbė, bet vengdavo sveikintis su manimi paduodami ranką, – kalbėjo R.Voskoboinikovas.

Gydytojas prisiminė, kad visa jo vaikystė prabėgo ligoninėje. Dažniausiai jis būdavo močiutės kabinete.

„Visada didžiavausi savo profesija. Svarbiausia žmogui buvo ir bus sveikata bei gyvybė. Močiutė mėgo sakyti, kad kunigo, teisėjo ir gydytojo darbas yra garbingiausias“, – sakė R.Voskoboinikovas.

Mokytoja B.Urbonienė sakė, kad lemiamą žodį pasirenkant profesiją tarė jos mama – fortepijono mokytoja.

„Nuo mažumės su tėvais eidavau į koncertus ir spektaklius. Būdama šešerių sudainavau viską, ką buvau girdėjusi. Tada mama pasakė: „Būsi muzikantė“. O šeštoje klasėje vienintelį savo vaiką, mane, ji iš Telšių nuvežė į Vilnių ir paliko mokytis M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje,“ – prisiminė pedagogė.

Kapitonas J.Grečinas pasakojo jūrininku tapęs atsitiktinai. Baigęs gimnaziją jis įstojo į technikumą. Po poros metų ši mokymo įstaiga buvo performuota į Jūreivystės mokyklą. Tad Rusijos gilumoje gimęs ir augęs vaikinas visai nesvajojo tapti jūrininku.

„Tik per mano lavoną“

Psichologas Gediminas Navaitis įsitikinęs, kad tėvai turi ištrinti iš savo lūpų neretai kartojamą frazę „tik per mano lavoną“, kai verčia pasirinkti jų pačių profesiją arba draudžia tai daryti.

„Tai yra kartų konflikto paraiška ir blogiausia, ką gali pasakyti tėvai vaikui renkantis profesiją“, – sakė psichologas.

Kai tą patį darbą dirba ištisos kartos, pasak G.Navaičio, galima įžvelgti ir teigiamų, ir neigiamų šio reiškinio pusių.

Tėvai gali perduoti savo patirtį, įvesti atžalas į profesinį pasaulį. Neretai namuose kaupiama literatūra ir net profesinės literatūros biblioteka.

Tačiau psichologas neatmetė ir protekcijos aspekto.

Dienraštis "Klaipėda"

Raktiniai žodžiai: | profesija | darbas
Straipsnio vertinimas:
Iš viso balsų: 0  |  Vidutinis įvertinimas: 0
Vertinti:
         

Pridėti komentarą
* Vardas
* El. paštas
* Tekstas

Straipsnių paieška